Народний Оглядач

Apie įvykius Donbase vis labiau kalbama kaip apie įšaldytą konfliktą. Situacija šiame regione iš esmės apibūdinama kaip „nei karas, nei taika“. Įtampa išlieka, abi šalys (Ukrainos kariuomenė ir Donbaso pseudoseparatistai) yra pasirengusios atnaujinti karo veiksmus, tačiau kol kas laikosi nominalios taikos. Žinoma, kartkartėmis būna pavienių susišaudymų (tai irgi būdinga įšaldyto konflikto situacijai), tačiau apie platesnio pobūdžio karo veiksmus kol kas nekalbama.

Tačiau tai nereiškia, kad situacija Ukrainoje iš esmės taisosi. Vis plačiau aptariamos naujos grėsmės, kurios atsiranda po plonu trapios taikos šydu. Pasak nerimastingų prognozių, Ukraina gali susidurti su naujomis agresijos formomis jau artimiausiu metu. Pabandykime apžvelgti pagrindines nerimą keliančias tendencijas.

Pirmiausia vadinamosios „liaudies respublikos“ tebėra aktualus galvos skausmas Kijevui. Pseudoseparatistų kontroliuojamos teritorijos vis dar lieka pilkosiomis zonomis, kurias valdo kriminaliniai režimai. Čia veikiantys neteisėti ginkluoti susivienijimai prisiima valdžios ir teisėsaugos funkcijas. Tai lemia šių teritorijų degradavimą – įšaldyto konflikto situacija iš esmės legalizuoja šiuos kriminalinius režimus ir jų valdymo principus.

Kita vertus, ši problema yra tik ledkalnio viršūnė. Labiau nerimauti dėl Ukrainos ateities verčia kiti signalai.

Pranešama, kad gruodžio pradžioje Ukrainos saugumo tarnyba likvidavo prorusiškų diversantų grupuotę. Operacija vyko ne kur nors Donbase, o šalies sostinėje – Kijeve. Be to, diversantai priešinosi, per įvykusį susišaudymą vienas specialiųjų pajėgų būrio „Alfa“ kovotojas žuvo, kitas buvo sužeistas. Nukautas buvo ir vienas iš diversantų grupės narių.

Operacijos metu sulaikyti Rusijos ir Ukrainos piliečiai. Taip pat aptikta nemažai nelegalių ginklų bei sprogmenų. Ukrainos saugumo tarnybos atstovai teigia, kad grupuotė rengėsi teroro aktams, kurie turėjo destabilizuoti situaciją valstybėje, pasėti paniką, pakirsti visuomenės pasitikėjimą valdžia ir jėgos struktūromis.

Aprašytas įvykis jau nebe pirmas tokio pobūdžio pavojaus signalas Ukrainoje. Panaši teroro aktus rengusi grupė likviduota Kijeve ir rugsėjo pradžioje. Tada buvo pranešta, kad sulaikyti vienos iš vadinamųjų prorusiškų visuomeninių organizacijų atstovai. Šią teroristų grupę buvo subūręs iš Rusijos atvykęs žmogus, o jam talkino Ukrainos piliečiai.

Beje, ir per operaciją gruodžio mėnesį nukautas diversantų grupės narys buvo gana įdomi asmenybė. Nustatyta, kad tai 50-metis Olegas Mužčilas. Ukrainos specialiosios tarnybos teigia, jog jis buvo susijęs su Rusijos federalinio saugumo tarnyba (FST), naudojosi keliais vardais ir pasais. Anksčiau O. Mužčilas yra kovojęs savanorių, kariaujančių Donbase prieš separatistus, gretose. Pranešama, kad jis kariavo struktūrose, susijusiose su dešiniųjų radikaliųjų jėgų susivienijimu „Pravyj sektor“ („Dešinysis sektorius“). Tai patvirtina ir patys šios organizacijos atstovai, pabrėždami, kad rugpjūčio 31 d. O. Mužčilas oficialiai paliko jų gretas.

Visa pateikta informacija leidžia daryti tam tikras išvadas apie tai, kaip keičiasi Maskvos uoliai slepiamos agresijos prieš Ukrainą taktika. Akivaizdu, kad aktyvioji karinė operacija, kurią forsavo Rusija, praeitų metų rugpjūtį pasiuntusi į pagalbą vadinamiesiems separatistams reguliariosios kariuomenės dalinius (Maskva iki šiol atkakliai neigia šį faktą), įstrigo. Teroristiniai susivienijimai Luhansko liaudies respublika ir Donecko liaudies respublika nėra pajėgūs plėsti savo kontroliuojamas teritorijas. Jie galėtų daryti tai tik su tiesiogine Rusijos pagalba, tačiau atrodo, kad Kremlius jau nebeplanuoja jiems jos teikti. Maskva pakeitė vektorių ir įsivėlė į karą Sirijoje. Ji neturi pakankamai potencialo kovoti dviem frontais (ypač prastėjant ekonominėms sąlygoms šalies viduje ir krintant naftos kainoms pasaulinėje rinkoje). Taip pat vargu ar karas dviem frontais buvo Maskvos planuotas.

Tikėtina, kad Kremlius iš tikrųjų pamatė, jog jo ukrainietiška avantiūra subliūško. Kaip buvo rašoma ankstesniuose straipsniuose, Donbase Maskva iš esmės nepasiekė didesnių laimėjimų. Jos veiksmų rezultatas – dvi teritorijos, kurias valdantys du smulkūs vietiniai diktatoriai (Igoris Plotnickis Luhanske ir Aleksandras Zacharčenka Donecke) gyvena iš rusiškų pinigų.

Kita vertus, Minsko susitarimai tapo tam tikrais spąstais ne vien Kijevui, bet ir Kremliui. Vakarai tiesiogiai susiejo sankcijų klausimą su šių susitarimų įgyvendinimu. Vadinasi, bandydamas kurstyti didesnį konfliktą, kuris galbūt leistų Maskvai tikėtis naujų teritorinių laimėjimų „Ukrainos fronte“ (gal net sausumos koridoriaus į Krymą), Kremlius rizikuotų patirti dar stipresnį ekonominį spaudimą. Be to, Vakarai iš esmės spėjo atsipeikėti po žaibiškai įvykdyto Krymo užgrobimo ir vėlesnių įvykių. Maskva yra praradusi pasitikėjimą, jos veiksmai dabar įdėmiai stebimi. Vadinasi, į naujus įžūlius Rusijos veiksmus gali būti atsakyta jėga (tai rodo ir incidentas su rusišku bombonešiu,pažeidusiu Turkijos oro erdvę). Maskvai dabar reikia turėti tai galvoje.

Tokioje situacijoje Kremliui tenka kurti kitokias strategijas. Straipsnio pradžioje aprašyti įvykiai leidžia daryti prielaidą, kad Maskva keičia taktiką. Ukrainai gali grėsti terorizmo pavojus. Tokiu atveju grėsmė neapsiribos vien pafrontės zona ar rytine Ukrainos dalimi. „Karas“ gali persimesti į visą šalies teritoriją. Dvi šiame straipsnyje paminėtos istorijos byloja, jog kol kas taikomasi į sostinę, ir tai suprantama. Tokio „karo“ tikslas, kaip jau minėta, būtų destabilizacinio pobūdžio. Sėkmingai įgyvendintos diversijos aiškiausiai parodytų, kad šalies valdžia ir jėgos struktūros nesugeba užtikrinti žmonių saugumo.

Didelis pavojus tas, jog destabilizuoti situaciją Ukrainoje šiandien iš tikrųjų nėra sudėtinga. Kaip ir buvo prognozuota, po Maidano pakilimo prasidėjo atoslūgis. Dalis žmonių jaučiasi nuvilti ar net apgauti – krinta pasitikėjimas valdžia, nepasitenkinimą kelia ir ekonominė šalies padėtis. Korupcija tebėra viena didžiausių nekarinių Ukrainos problemų, nors greitai jau bus dveji metais po Maidano. Negyjančia žaizda lieka Donbasas, jo ateitis labai miglota. Čia pat būtina paminėti ir skandalus bei nesutarimus, kurie krečia Ukrainos valdžią (iš naujesnių – Odesos gubernatoriaus Michailo Saakašvilio ir vidaus reikalų ministro Arsenijaus Avakovo konfliktas).

Tokioje situacijoje diversantų karas, kurio židiniai gali netikėtai suliepsnoti tai vienoje, tai kitoje vietoje, galėtų turėti katastrofiškų pasekmių. Tačiau tokios pasekmės atitiktų geopolitinius Rusijos interesus – chaosas politiniame ir visuomeniniame Ukrainos gyvenime sužlugdytų visas „europietiškas“ šios valstybės svajones, atitolintų integracijos į Vakarų pasaulio struktūras galimybę. O Rusija, pasirinkus diversantų karo taktiką, formaliai liktų nuošalyje ir tenkintųsi esama padėtimi (ištikta krizės Ukraina neturėtų jėgų kelti Krymo klausimo) ar net lauktų tinkamo momento naujam smūgiui.

Viktoras Denisenko