Важливість: 
3
Vytas aeternus

Vidmantas Valiušaitis

Tai tik maža dalis atsiliepimų apie lietuvį diplomatą žmonių, kurie jį gerai pažinojo asmeniškai, matė jį veikloje – einantį pareigas, vykdantį užduotis, nesikratantį atsakomybės. Ir tai tik iš dviejų postų, kuriuose jam teko tarnauti – Meksikos ir Argentinos. O buvo dar Venesuela, Bolivija, Vietnamas, Salvadoras, Hondūras, Brazilija... Bet ir iš to, kas apie Vytautą Dambravą čia pasakyta, yra pakankama susidaryti nuomonę kokia tai buvo asmenybė, kokio potencialo profesionalas.

000607vad1965.jpg

Vytautas Dambrava
Vytautas Dambrava

            JAV prezidentas Richardas Nixonas, Senatui pritariant ir patariant, 1969 m. liepos 27 d. paskyrė Vytautą Antaną Dambravą nuolatinei karjeros diplomatinei tarnybai.

            Praėjus beveik dvejiems metams po paskyrimo, JAV generalinio konsulato Monterėjuje, Meksikoje, pareigūnas, ministras George'as A. Rylance'as 1971 m. birželio 15 d. Valstybės Departamentui apie savo pavaldinį lietuvį – konsulą ir Informacijos agentūros (angl. USIS – United States Information Servis) viešųjų reikalų regioninį direktorių, – rašė:

            "Pastarųjų metų pono Dambravos darbo pasiekimai yra puikūs. Jis ištobulėjo, mano nuomone, iki aukščiausios kategorijos savo srities žinovo. <...> Kilęs iš Vidurio Europos, ponas Dambrava yra labai išsilavinęs ir turi puikią politinę įžvalgą. Jo intelektualinis pajėgumas, kaip ir jo politinė nuovoka, pranoksta bendradarbių lygmenį Generaliniame konsulate. <...> Jis turi europinę erudiciją ir įžvalgumą, visada mandagus, ypač su moterimis, kupinas Senojo pasaulio elegancijos, kuri jam taip tinka. <...>

            Iškalba ponas Dambrava yra nepralenkiamas. Bet jis niekad netuščiažodžiauja. Reikalui esant jis gali kalbėti apie dalyko esmę – be užuolankų ir tiesiai.

            Vyto populiarumas – didžiulis. Amerikos verslo visuomenė Monterėjuje ir kituose jo žinioje esančiuose miestuose kreipiasi į jį kaip į draugą ir konsultantą, nuolat ieško jo paramos ir patarimų. Kai reikia atramos, jis visada pasirengęs padėti.

            Ponas Dambrava yra Monterrey "varomoji jėga". Jį puikiai pažįsta miesto valdžios pareigūnai, visi svarbiausi akademinių sluoksnių žmonės ir žiniasklaidos vadovai. Neabejodamas galėčiau tvirtinti, kad jis galėtų stipriai įtakoti kokio nors reikalo sprendimą, jei tik tuo užsiimtų. Tai tik liudija asmens reputaciją visuomenėje.

            Jis buvo Generalinio konsulo dešinioji ranka. Jokie visuomeniniai reikalai nebuvo sprendžiami be pono Dambravos nurodymų ir vadovavimo. Neperdedant galima tvirtinti, kad jis neabejotinai yra Monterėjaus, o taip pat kitų 10 žinyboje esančių valstijų, kuriuos sieja ta pati programa, varomoji jėga."[1]

            Baigiant V.Dambravai tarnybą Meksikoje, konsulinis korpusas Monterėjaus italų klube "Dante Alighieri" 1971 m. rugpjūčio mėn. 30 d. surengė atsisveikinimo išleistuves. Meksikos eruditas, universiteto filosofijos profesorius ir daugelio knygų autorius, Portugalijos garbės konsulas prof. dr. Augustinas Fernandezas del Valle'as pasakė įsimenančią kalbą, kurią paskelbė dienraštis "El Tiempo". Profesorius del Valle'as kalbėjo:

            "Prisipažinsiu, buvau nustebintas šio Amerikos lietuvio diplomato, įsiveržusio kaip staigus vėjo gūsis ir parodžiusio aiškų nusistatymą keisti stereotipus. Pirmasis įspūdis, sukėlęs man nepasitikėjimo, netrukus peraugo į susižavėjimą ir draugystę. Galutinai jis mane pavergė, kalbėdamas "Sembradores de Amistad" (Draugystės puoselėtojų) klubo pietų metu, apie diplomatijos struktūrą ir prasmę.

            Tarsi būtų plūstelėjusi šviežio oro banga, atnaujinusi ir atgaivinusi sustingusią diplomatijos sąvoką. Jis pabrėžė svarbą tarptautinių ryšių centre palaikyti broliškus solidarumo jausmus ir tautų draugystę, skatino kurti nuoširdaus ir suartinančio bendravimo atmosferą. Supratau, kad Vytautas Dambrava buvo konsulas "Duende".

            Paklausite, kas yra tasai "Duende"? Pasak Garcia'os Lorca'os, Duende – tai ne vien gabumai, tai kerintis stilius, tai kraujas. Vytautas Dambrava pranoko įprastinius viešųjų ryšių ir kultūros konsulo rėmus. Jis žino tūkstančius būdų kaip įsigyti draugų ir natūraliai vykdyti užsibrėžtą misiją.

            Degtinė, pianinas, daina – viskas jam gali tarnauti ardant kliūtis ir užmezgant santykius tarp "aš  ir tu". Natūraliai draugiškas ir tikrai dosnus. Kaip graikas Zorba jis gali improvizuoti bet kada ir kaip panorės. Manau, kad Valstybės departamentas (JAV Informacijos agentūra) dar tik pradeda suvokti nepaprastas šio fantastiško "Duendės" savybes ir galimybes, kurias išreiškia konsulas Vytautas Dambrava.

            Jis turi retą savybę visuomet būti ištikimas savo draugams, draugams kitataučiams, drauge visuomet išlikdamas lojalus valstybei, kuriai jis atstovauja. <…>

            Prie daktaro Dambravos asmeninių gabumų dera priskirti jo sugebėjimą savo veiklą praturtinti daugeliu ryšių. Jo asmenybė yra plačiašakė. Jam patinka dialogas su akademiniu jaunimu, bet drauge nepaprastai lengvai ir betarpiškai, su nepaprasta įžvalga ir jautrumu jis vadovauja tiems, kurie yra jo žinyboje. Tolerantiškas kitų jausmams ir įsitikinimams, tačiau neatlaidus nemokšiškumui. <…> Tarp jo draugų – ir kardinolai, ir kino žvaigždės. Kalba daugeliu kalbų, mėgsta muziką ir teatrą, įskaitant ir mūsiškę "fiesta brava" – bulių šventę.

            Įdomu pažymėti, kad Vytautas, sėkmingas Europos ir Amerikos lydinys, sugebėjo praturtini savo asmenybę neatsisakydamas kilmės. Jis yra tikras amerikietis, tačiau išlaiko ir pabrėžia savo lietuviškumą. Tuo visi įsitikinome vakar, skaitydami išsamų, jaudinantį, nostalgijos kupiną jo straipsnį su atsiminimais apie savo šalį: auksines varpas, bronzos varpelius, miškus, pievas, ilgai laukiamas pavasario ir vasaros dienas. "El Porvenir" kultūriniame priede lyriškai aprašo Lietuvą, nenorinčią pasiduoti žmogų dusinančiam totalitariniam jungui, šalį, kovojančią prieš okupanto norą sunaikinti tautos tradicijas ir papročius. <…>

            Nesunku nuspėti daug žadančią, žavią Vytauto Dambravos ateitį, ir tai logiška žinant jo praeitį, nors ne tai man rūpi labiausiai. Nėra reikalo linkėti jam lengvos pergalės, noriu palinkėti svarbesnio – to, ką senasis graikų poetas Pindaras taikliu sakiniu pataria: "Būk savimi". Tai yra, išvystyk visas tavyje glūdinčias galias. Nesileisk paveikiamas iš šalies to, kas nėra tavo asmenybės tikroji esmė.

            Noriu pasakyti Vytui, kad kaip tik šituo jo asmenybė mane ir žavėjo: ištikimybe sau, savo esybei, savo vidiniam "aš". Stiprios asmenybės užvaldo, tačiau užvaldo su meile ir draugiškumu. Aš labiausiai ir linkėčiau, kad šitai tu visados išsaugotum."[2]

            Po tarnybos Meksikoje, Vytautas Dambrava, jo paties žodžiais, gavo "riebų" paskyrimą į Buenos Aires – tapo JAV viešosios diplomatijos krašto vicedirektoriumi, o netrukus – ir direktoriumi. "Argentinoje gavau bene svarbiausią savo karjeroje pakėlimą su solidžia alga vyriausybės etatuose",[3] – yra sakęs amerikiečių ir lietuvių diplomatas.

            Jeigu nieko nežinotume apie V. Dambravos charakterį, jo žodžius apie naująjį paskyrimą galima būtų vertinti įvairiai. Tačiau žinant jo maksimą ("kas svarbu – dvigubai svarbu, kas nesvarbu – dvigubai nesvarbu"), lengviau suprasti ką Vytautui reiškė "riebus" postas. Paklausykime jo buvusių kolegų amerikiečių.

            "Vytautas Dambrava Viešųjų ryšių pareigūnu Argentinoje dirbo išskirtinai sunkiu laikotarpiu, – sako JAV Informacijos agentūros Lotynų Amerikos žemyno direktoriaus patarėja Dorothy Dillon. – Kilo terorizmas, jis palietė ir vieną iš USIS pareigūnų, kuris buvo pašautas ir pagrobtas. Vienam Jungtinių Valstijų ambasadoriui teko palikti Argentiną, į jo vietą turėjo atvykti kitas. Dar daugiau – dėl buvusio viešųjų ryšių direktoriaus vadovavimo būdo USIS štabas turėjo moralinių sunkumų. Trumpai tariant, Vytautas paveldėjo daugelį problemų, o papildomas rūpestis dar buvo sukurtas pagrobimu ir būtinybe užtikrinti USIS veiklos saugumą Argentinoje."[4]

            Apie pagrobimo epizodą kalba JAV ambasadorius Argentinoje Robertas C. Hillas :

            "Ponas Dambrava <…> galbūt labiausiai pasižymėjo kaip viešųjų ryšių pareigūnas per keletą dienų, kai 1974 m. balandžio 1 d. buvo pašautas, pagrobtas ir po to iš grobikų rankų Kordoboje atgautas Jungtinių Valstijų pareigūnas Alfredas Launas. Aš pasiunčiau poną Dambravą į Kordobą jo išvaduoti bet kuriuo atveju. Ir jis pasireiškė su išskirtine energija, iniciatyva ir sumanumu, jo asmeninės pastangos didžiai pasitarnavo sėkmingai baigčiai, ponui Launui atsiradus Panamoje."[5]

            Savo liudijimą tęsia Dorothy Dillon:

            "Vytautas veikė kaip viršininkas. Jis ėmėsi keisti moralinę padėtį, planus ir sumanymus, pasitardamas su ambasadorium apie reikalingas permainas USIS Argentinoje, siekiant užtikrinti žmonių ir darbo saugumą, bet svarbiausia – sugebėdamas įkvėpti USIS štabą ir parengti naują programą, nepaisant didžiulio sumišimo. Tai buvo sunkių išbandymų metas, kurį būtų galėjęs ištverti ne kiekvienas pareigūnas. Vytautas viską puikiai atlaikė. <...> Mano pasitikėjimas Vytautu per šį laikotarpį labai išaugo. Neturiu abejonių dėl jo sugebėjimo imtis atsakingų pareigų ateityje."[6]

            Vytauto Dambravos bendradarbis Argentinoje Eugene'as J. Friedmanas, krašto viešųjų ryšių pareigūnas, apie savo kolegą kalbėjo:

            "Regint poną Dambravą dirbantį šiame poste – neįmanoma norėti ko nors daugiau. Jis yra patyręs, produktyvus ir atsidavęs darbui. Nepaisant to, kad jam tenka veikti visiškai naujoje aplinkoje, nebūtum galėjęs pasakyti, jog čia jis naujokas. Nuo pat pirmos darbo dienos viešųjų ryšių vadovo pareigose jis pasižymėjo operatyvumu ir efektyvumu. Savo plačią patirtį, įgytą Europoje, Vietname, Meksikoje ir kitur Pietų Amerikoje, jis puikiai pritaiko Buenos Aires – pareigose, kur šie sugebėjimai yra labai reikalingi. Jo profesinį meistriškumą aš apibendrinčiau kaip labai išvystytą sugebėjimą – tiesiog instinktyviai – nustatyti organizacijos problemas ir pateikti jų sprendimo būdus. Galbūt kiek kvailokai skambėtų, jei pavadinčiau jį "bebaimiu", bet iš esmės toks jis ir yra. Susitelkęs į tikslą, siekia jo ryžtingai, be išlygų, iki sėkmingos pabaigos, nepaisydamas laiko ir pastangų. Savo darbą išmano, įgūdžiai – aukščiausio laipsnio, visiškai atsidavęs darbui.

            Nors dirba kaip mašina, ponas Dambrava yra romantikas. Nuoširdus, sąmojingas, kilniai supratingas žmogus. Domisi menu, pats groja pianinu, galėtų būti apibūdinamas kaip didelė ir dosni siela. Jis gerai sutaria su štabu, moka dėmesingai išklausyti. Drauge jis lojalus Agentūros principams ir yra realistas. Nepakenčia simuliantų. Pats sunkiai dirbęs visą gyvenimą, to paties tikisi ir iš kitų: prieš pasinaudojant atlygiu už darbą, reikalauja jį atlikti. Kiek tai liečia jo paties įnašą, galima drąsiai teigti, kad jis visuomet duoda daugiau negu pats iš to tikisi."[7]

            Jau minėtoji Dorothy Dillon priduria, kad "Vytautas sugeba labai efektyviai bendrauti raštu ir žodžiu. Jis taip pat gali gerai bendrauti ispaniškai. Jis buvo labai mėgiamas jo kolegų amerikiečių ir argentiniečių, o dėl savo žmogiškųjų savybių bei kultūrinių akiračių, labai efektyviai sugebėjo išnaudoti asmeninius ryšius su svarbiais Argentinos lyderiais. Jis spindi geromis manieromis ir yra linksmas, bet tampa rimtas, kai to reikalauja situacija. Jis pademonstravo savo vadybinius sugebėjimus sunkiausiu USIS laikotarpiu Argentinoje. Šios veiklos metu jis ėmėsi asmeninės rizikos ir pašalino štabo moralinius trūkumus, nepaisant ypatingai sunkios padėties ir jo pirmtako jam paliktų problemų."[8]

            Valstybės departamento Lotynų Amerikos skyriaus direktorius Darrelas D. Carteris rašė, kad Vytautas Dambrava puikiai tinkąs savo darbui: "Jo lingvistiniai sugebėjimai, vadybinis talentas – tai savybės, dėl kurių jis vertas užimti daugelį pareigų bet kurioje pasaulio vietoje. Tai visapusiškai talentingas pareigūnas, kuris kils savo tarnyboje."[9] 

            Vertindamas viešųjų ryšių vadovo tarnybą Argentinoje, JAV ambasadorius Robertas C. Hillas pažymėjo, kad "ponas Dambrava pasireiškė ne tik kaip veiksmingas vadovas, pavyzdingai atliekantis savo pareigas, bet ir kaip žmogus, turintis daugybę draugų ir tarp amerikiečių, ir tarp argentiniečių. <...> Ponas Dambrava yra pareigūnas, kuris galėtų būti bet kurios ambasados štabo pasididžiavimas. Aš būčiau labai laimingas turėdamas galimybę vėl su juo dirbti, jeigu tokia proga atsirastų ateityje."[10]

            R. C. Hillo kolega, Amerikos ambasadorius Argentinoje, vėliau – Šveicarijoje, Johnas Davisas Lodge'as su Vytautu Dambrava Buenos Aires drauge dirbo dvejus su puse metų. Apie viešųjų ryšių direktorių ambasadoriaus rašo: "Jo savybės yra unikalios – turi ne tik proto, bet ir širdies. Dirba sparčiai, energingai, darbui atsidavęs be išlygų. <...> Būtų pajėgus imtis didelės atsakomybės reikalaujančių darbų, ir tai atliktų išbaigtai, su vaizduote. <...> Juo geriau aš jį pažinau, juo labiau ryškėjo išskirtinės jo savybės. Jo veikla verta didžiausios pagarbos. Galima sakyti, kad pagarbos už tai nusipelno ir Lietuva, šalis, iš kurios jis yra kilęs, o drauge ir Jungtinės Valstijos, kurių pilietis ir patriotas jis yra."[11]

            Tai tik maža dalis atsiliepimų apie lietuvį diplomatą žmonių, kurie jį gerai pažinojo asmeniškai, matė jį veikloje – einantį pareigas, vykdantį užduotis, nesikratantį atsakomybės. Ir tai tik iš dviejų postų, kuriuose jam teko tarnauti – Meksikos ir Argentinos. O buvo dar Venesuela, Bolivija, Vietnamas, Salvadoras, Hondūras, Brazilija... Bet ir iš to, kas apie Vytautą Dambravą čia pasakyta, yra pakankama susidaryti nuomonę kokia tai buvo asmenybė, kokio potencialo profesionalas.

            Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki pat 1999-ųjų jis ėjo Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venesueloje pareigas, turėdamas įgaliojimus atstovauti Lietuvai ir kai kuriose kitose Pietų Amerikos šalyse. Postas, be abejo, buvo svarbus. Jis daug pasitarnavo kovoje dėl politinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo Lotynų Amerikoje, tuojau po nepriklausomybės paskelbimo. Dėjo daug pastangų, siekiant energetinės Lietuvos nepriklausomybės.

            Tačiau turint galvoje V. Dambravos asmenybės formatą, jo diplomatinę patirtį, nepaprastai plačius tarptautinius ryšius, o tuo pat metu – patyrusių diplomatų trūkumą pačioje Užsienio reikalų ministerijoje, nėra abejonės, kad jo potencialu Lietuva pasinaudojo minimaliai. Tokį žmogų 10 metų laikyti Pietų Amerikoje, mano nuomone, nebuvo labai išmintinga.

            1999-2004 m. V.Dambrava atstovavo Lietuvai Ispanijos Karalystėje. "Atvykęs į Madridą, ambasadoje radau du tarnautojus ir tris "mersedesus". Bet tarp Ispanijos politinio elito mažai kas žinojo, kad yra tokia šalis Lietuva", – sykį karčiai prasitarė ambasadorius[12].

            Per savo kadencijos penkmetį, net būdamas jau garbaus amžiaus, sugebėjo veikti efektyviai ir palenkti Ispanijos politinio elito bei karinio generaliteto opiniją Lietuvai palankia linkme ir užtikrinti stiprų Ispanijos palaikymą, stojant Lietuvai į NATO.

            Ispanijos ambasadorius Lietuvai Fidelis Lopezas Alvarezas 2007 m. apdovanojo V. Dambravą aukščiausiu Ispanijos apdovanojimu – karaliaus Carloso Juano Pirmojo paskirtu valstybės ordinu Didžiuoju kryžiumi už civilinius nuopelnus.

            Šiandien – labai ypatinga diena Tau ir Ispanijos karalystės ambasadai. Kadangi priimtas teisingas sprendimas pripažinti didį Tavo darbą stiprinant dvišalius Ispanijos ir Lietuvos santykius Tavo buvimo Madride metu nuo 1999-ųjų iki 2004-ųjų metų, – Vilniuje sakė pietų šalies pasiuntinys. – Ispanija niekada nepripažino Lietuvos aneksijos, todėl mes visą laiką kalbėjome apie diplomatinių santykių atkūrimą, bet iki tol, kol neatvažiavai Tu, vieni kitų beveik nepažinojome, o mūsų santykiai buvo daugiau ar mažiau apmirę.“

            Nuostabus liudijimas! Veik dešimtmetį (1990-1999) Lietuvos ir Ispanijos santykiai buvo „atkūrinėjami“, ten rezidavo Lietuvos pasiuntiniai, valstybė skyrė milijonines sumas rezidencijų išlaikymui ir personalo algų apmokėjimui, tačiau viskas perniek – viena kitos Ispanija ir Lietuva beveik nepažinojo!

            Turėjai atvažiuoti Tu, – tęsė ambasadorius F. L. Alvarez, – kad savo entuziazmu ir energija priverstum Lietuvą atsirasti Ispanijos darbotvarkėje. Tų metų Tavo darbą Ispanijoje ypatingai prisimena Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos, kadangi įtikinamai ir su užsidegimu mokėjai ginti strateginius Lietuvos interesus prisijungti prie Europos Sąjungos ir NATO.“

            Septyniasdešimt devynerių V. Dambrava, 1999-aisiais pakeitęs Madride keturiasdešimtmetį „ekscelenciją“, „savo entuziazmu ir energija“ privertė Ispaniją atrasti Lietuvos valstybę ir jos aktualiuosius rūpesčius sugebėjo įrašyti į šios įtakingos šalies darbotvarkę!

            Baigęs Lietuvos pasiuntinio darbą Venesueloje, V. Dambrava buvo apdovanotas ir šios šalies aukščiausiu valstybės apdovanojimu – garbės žymeniu "El Libertador", išlaisvintojo Simono Bolivaro "Gran Cordon" pirmos klasės ordinu.

            "Šiuo apdovanojimu yra vainikuojamas kelių dešimtmečių darbas, kovojant už pavergto krašto laisvę, įtvirtinant Lietuvos valstybę Venesueloje ir pasaulyje, – V. Dambravos pagerbimo iškilmių Karakase metu kalbėjo Venesuelos užsienio reikalų ministras Burellis Rivas. – Draugiškai mes jį vadinam 'Vytas aeternus' – amžinasis Vytautas. Dėl jame 'amžinai' liepsnojančios tėvynės meilės, besiskleidžiančios dideliais ir drąsiais darbais. Jį pažįstame kaip pasižymėjusį žurnalistą, intelektualą, diplomatą, bet virš visko – kaip lietuvį, be perstojo kėlusį Lietuvos vardą pasaulyje. Jis užsibrėžtą tikslą pasiekė. Todėl mes jį išskirtinai gerbiame: ne vien dėl draugiškumo ar protokolinių motyvų, bet ir dėl jo atliktų nepaprastų darbų."

            O kaip Lietuva? Ar suprato savo dispozicijoje turėjusi šio masto asmenybę?

            „Mes, kaip valstybė, ne visiškai panaudojome ir pasinaudojome jo gabumais, jo iniciatyvomis, jo sugebėjimais įtvirtinti Lietuvą tarptautiniuose politiniuose ir ekonominiuose, energetiniuose reikaluose, kuriuos jis gerai suprato ir stengėsi, kad Lietuva greičiau ir anksčiau išeitų į energetinę nepriklausomybę, kurios kelyje jau esame nemažai pasiekę“, – BNS sakė Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis, kai praėjusią savaitę buvo pranešta, kad Vytautas Dambarva mirė[13].

            Situaciją būdingai atspindi epizodas, kurį man pasakojo Vytautas, su tam tikra melancholiška šypsenėle prisiminęs 2000 metų gegužės pabaigos vizitą Vilniuje. Užsienio reikalų ministerijoje prie jo priėjo aukštas įstaigos pareigūnas: "Pone ambasadoriau, Jums išvykus į Madridą, dabar tvarkome Amerikos šalių archyvą. Pakėlėme Jūsų medžiagą. Viešpatie, kiek padaryta! Kiek padaryta…"

            Su vien V.Dambravai būdingu žaismingumu, ambasadorius pakėlė antakius: "O jūs tik dabar pastebėjote?"[14]


[1]          George A. Rylance, Minister, Country Public Affairs Officer. Mexico City, June 15, 1971. – V.Dambravos asm. arch.

[2]          Cordial Despedida Brindo el Cuerpo Consular al Dr. Vytautas A. Dambrava. – "El Tiempo", Monterrey, N.L., Viernes 3 de Septiembre de 1971.

[3]            Laisvės byla – Dievo byla. Su Vytautu Dambrava kalbasi Juozas Kojelis. – Kelyje į Laisvę (Vilnius), 1995, 50 p.

[4]          Dorothy Dillon, FSIO-2, Assistant Director, Latin America. – V.Dambravos asm. arch.

[5]          Robert C. Hill, Ambassador, September 17, 1974. – V.Dambravos asm. arch.

[6]          Dorothy Dillon, FSIO-2, Assistant Director, Latin America. – V.Dambravos asm. arch.

[7]          Eugene J. Friedman, Country Public Affairs Officer, June 15, 1972. – V.Dambravos asm. arch.

[8]          Dorothy Dillon, FSIO-2, Assistant Director, Latin America. – V.Dambravos asm. arch.

[9]          Darrel D. Carter,  Director, Latin America, 1972. – V.Dambravos asm. arch.

[10]         Robert C. Hill, Ambassador, September 17, 1974. – V.Dambravos asm. arch.

[11]         John Davis Lodge, Ambassador, January 30, 1974. – V.Dambravos asm. arch.

[12]         Autoriaus pokalbis su amb. V.Dambrava, 2000 m. gegužės 29 d.

[13] V.Landsbergis: Lietuva neišnaudojo visų V.A.Dambravos gabumų. – BNS, 2016 m. vasario 6 d.

[14]         Autoriaus pokalbis su amb. V.Dambrava, 2000 m. gegužės 29 d.

Наші інтереси: 

Ця стаття присвячена доброй пам'яті литовського дипломата, що дуже багато зробив для Литви у світі.
 

Гравець: 
Анна Олар

Теги:

15
 
Форум Підтримати сайт Довідка